Vertinti šį Įrašą
Muzikantams.com Blogai
Apie senus ir naujus RUINATION laikus (INTERVIU)
Paskelbė stopkė, 2009-08-14 11:04
Siųsti "Apie senus ir naujus RUINATION laikus (INTERVIU)" į Digg Siųsti "Apie senus ir naujus RUINATION laikus (INTERVIU)" į del.icio.us Siųsti "Apie senus ir naujus RUINATION laikus (INTERVIU)" į StumbleUpon Siųsti "Apie senus ir naujus RUINATION laikus (INTERVIU)" į Google Siųsti "Apie senus ir naujus RUINATION laikus (INTERVIU)" į Facebook Siųsti "Apie senus ir naujus RUINATION laikus (INTERVIU)" į Twitter Siųsti "Apie senus ir naujus RUINATION laikus (INTERVIU)" į Technorati Siųsti "Apie senus ir naujus RUINATION laikus (INTERVIU)" į Myspace Siųsti "Apie senus ir naujus RUINATION laikus (INTERVIU)" į Reddit Siųsti "Apie senus ir naujus RUINATION laikus (INTERVIU)" į Newsvine

Mane kalbino Odium (ferrum.lt)

Pasikalbėti su Ainiumi mane privertė keli dalykai. Visų pirma, grupės albumai „Visionary Breed“ bei „Xura“ man iki šiol yra vieni mėgstamiausių lietuviško metalo produktų. Tačiau esminis faktorius, nulėmęs interviu, rodos, ne taip labai ir susijęs su pačia grupe – senųjų DISSECTION apsilankymas radijo laidos „Audronaša“ studijoje. Liudo, Raimio ir Laurio kalbos apie visą metalinio judėjimo istoriją Lietuvoje, apie buvusias sąlygas ir pačią grupę taip sužavėjo, jog nutariau, kad šiandieniniam jaunimui, o gal ir senimui, būtų visai smagu pasiskaityti daugiau tokios archyvinės medžiagos. Tad beliko pasukti galvą, kas būtų tinkamiausias kandidatas pašnekesiui. Na, ir kažkaip beveik neabejojant pirmajai kandidatūrai iškilo vilniečiai RUINATION – savo laiku viena sėkmingiausių, alkoholiškiausių, populiariausių ir nuotykingiausių grupių Lietuvoje. Pažiūrim, kas gavosi iš viso to. Nuogąstaujančius dėl ilgos rašliavos iškart nuraminu – „skaitosi“ labai lengvai, greitai ir, svarbiausia, be galo įdomiai.

Na, taigi labas. Seniai jau buvom sutarę dėl šito interviu, bet kažkaip va klausimus paruošiau tik po gero pusmečio, ar ne? Kaip senais gerais laikais... Ar pačiam vis dar malonu atsakinėti interviu?

Labas labas. Net nežinau, kaip atsakyt . Tiesą sakant, netenka dažnai to daryt, net nepamenu, kada paskutinį kartą teko atsakinėti interviu, gal prieš keletą metų Ugniui Liogei. Malonu gal tik tiek, kad kažkas domisi RUINATION ir jiems įdomu paklausti ir gauti atsakymus. O šiaip tai malonumas toks pats, kaip kalbėjimas telefonu, tiesiog darau tai ir viskas . Nors (kai pabaigiau atsakinėti, visgi grįžau dar prie šio klausimo) šį interviu buvo malonu atsakinėti, nes tikrai prisiminiau tokių praeities įvykių, kurie jau buvo primiršti bei pasukau galvą, kaip juos įdomiau jums aprašyti .

Nuo pačios pradžios grupėje be jokių pertraukų groji tik tu ir Vytenis. Buvote grupėje visais laikais, ir pačiais sėkmingiausias, ir ne tokiais sėkmingais. Ar dar matote kažkokių perspektyvų / neatliktų darbų su RUINATION, kad būtų galima eiti pirmyn?

Jei nematytume perspektyvų ar neturėtume ką daugiau veikti grupėje, būtumėm seniai išsiskirstę. Darome tai, kas mums patinka, ir tai mus veža. O neatliktų darbų, kaip tokių, tikrai nėra. Paskutinis neatliktas darbas, kurį atlikome, bent jau mano galva, buvo gabalas „My Yesterday“, kuris buvo planuotas albumui „Xura“, bet dėl laiko stokos taip ir nespėjome jo įrašyti tada. Taigi jis pasirodė albume „Beyond“. O perspektyva visada yra, kai turi idėjų ir žinai, kaip jas įgyvendinti. Pirmyn ėjome ir eisime, negalima užsisėdėt!

Kuo šiuo metu užsiima pati grupė? Nuo paskutinio albumo išleidimo praėjo jau geri 4,5 metų. Koncertinė veikla irgi smarkiai aptilusi. Gal čia kokia slapta tyla prieš audrą?

Turime kalnus naujos medžiagos, su kuria pastoviai dirbame, eksperimentuojame. Konkurencijos nėra, turbūt vieninteliai Lietuvoje grojame tokią muziką ir, tiesą sakant, kai nespaudžia jokios sutartys ir juridiniai įsipareigojimai, galime kurti bei groti tai, kas mums prie širdies, tai, kas malonu. Albumų leidyba Lietuvoje šiais laikais yra pinigų mėtymas į fontaną. Ir tik kai albumo išleidimas mums tampa būtinu, kai daugiau nebegalime tverti kažko naujo neįrašę / neišleidę, ateina laikas pradėti įrašus. Vis pagalvojame apie naujus įrašus, bet dar jiems iki galo nesubrendome. Koncertinė veikla smarkiai, kaip tu sakei, aptilusi – tai faktas, ji aptilusi visiems, juk koncertų (metalo ar roko) yra gerokai mažiau, nei buvo prieš 6 ar 10 metų, todėl nenuostabu, kad ir mes mažiau kažkur išlendam. Žmonės turi daugiau galimybių pramogauti, todėl į koncertus susirenka ne tiek žiūrovų, kiek nori organizatoriai, o ir lietuviškos grupės daugiau miršta, nei kuriasi naujos – situacija kalba pati už save.

Su kiekvienu įrašu siekiame naujos kokybės ir naujo – geresnio skambesio, naujos ekspresijos, deja, šiuo metu sunkiai įsivaizduojame viso to pasiekimą namų sąlygomis ar Lietuvos įrašų studijose, kurioms tikrai trūksta žinių ir patirties įrašant metalo muziką. Todėl mąstome, kaip visą tai padaryti, galbūt vėl vykstant į užsienį, kad ir tą pačią Latviją, kur, pasirodo, tokiai muzikai yra puikios sąlygos.

Beje, atrodo maždaug 2000-2001 metais prasidėjusi aktyvi muzikantų kaita tęsiasi toliau. Berods, turite ir naują klavišininkę, na, ir galiausiai džiugus faktas – į RUINATION gretas sugrįžo imigrantas Andre. Ar „neužknisa“ tokia nuolatinė kadrų kaita? Ir kas sąlygoja tokius pasikeitimus?

Kadrų kaita žinoma „užknisa“, tačiau, net turint geriausių norų ir planų, laikui bėgant keičiasi žmonių motyvacija, lūkesčiai, gyvenimo ritmas ir kitos sąlygos – tai faktoriai, kurie lemia grupės narių kaitą. Tol, kol randame kuo pakeisti pasitraukiančius narius, gyvuojame. Ir dažniausiai tai įvyksta tik laimingo atsitiktinumo dėka. Tol, kol dirba grupės variklis, tol rieda ir ratai.

Po to, kai minėtuoju laikotarpiu grupę paliko ilgametis vokalistas Gonzikas, pagrindinė vieta prie mikrofono nepasižymėjo stabilumu. Sigis, Veronika, Jonas, galiausiai Rina. Ar jaučiate, jog dabartinė vokalistė – būtent tai, ko ir reikia grupei? Po Andre sugrįžimo keli seni ilgaplaukiai (tame tarpe ir aš) pareikalavo sugrąžinti ir Donatą į grupės gretas. Tai kaip?

Rina – tai toks pats instrumentas grupėje, kaip, sakykim, ir aš (gitara). Tiesiog ji atlieka savo partijas, o kiti nariai – savo. Niekada neslėpiau, kad aš būčiau labiau linkęs į vyrišką vokalą, tačiau, kai buvo laikas rinktis – nebuvo iš ko, tik Rina ir ji buvo tikrai geras kandidatas. Kaip jau minėjau, laimingas atsitiktinumas, kad būtent ji vienintelė, kuri, nežiūrint į tai, kad buvo ne vyras (ir dabar kol kas dar ne vyras , turėjo viską, ko mums reikėjo iš vokalisto. Turėjome pasirinkimą: neradę tinkamo vokalisto skirstytis (arba dar velnias žino kiek ieškoti naujo vokalisto) arba priimti Riną ir toliau sėkmingai muzikuoti. Mes pasirinkom tai, kas mums buvo priimtiniausia. Su Rina, bent jau man, kaip vieninteliam paskutiniųjų metų kompozitoriui, dirbti yra ypač lengva ir smagu. Taip pat lengva dirbti buvo ir su Sigiu, ir su Vytu (pavardės redakcijai žinomos .

Donatas, savo laiku siūlėsi priimamas atgal į grupę, jis buvo kuriam laikui grįžęs į Lietuvą. Kiek dabar žinau, jis vėl sėdi Londone (kažin, kiek būtų pas mus pabuvęs ir vėl išvykęs, jei būtumėm priėmę atgal?). Tačiau grupės nariai atmetė jo kandidatūrą, kadangi ji jau nebeatitiko grupės vokalistui keliamų reikalavimų, iš kurių esminis buvo – melodingas dainavimas. Gan gerai žinome, kaip jis savo „pareigas“ atliko grupėje KIELWATER – praktiškai taip pat, kaip ir pas mus paskutiniu metu, prieš paliekant RUINATION, dėl ko jam teko atsisveikint ir su KIELWATER. Todėl tikrai nesigailiu, kad jo nepriėmėm atgal ir galit nustot spekuliavę idėjomis, kad jis turi sugrįžt ar kodėl mes jo nepriimam atgal.

Daugelis metalinės muzikos mėgėjų RUINATION jau palaidojo ir gan seniai. Prisipažinsiu, kad pats konkrečios nuomonės šituo klausimu neturiu. Vis tik būčiau linkęs sutikti, kad geriausi grupės laikai – jau praeityje. Ką pats galvoji? Kokiais argumentais atsikirsi?

Tada galima tą patį pasakyti ir apie METALLICA, ir IN FLAMES, ir IRON MAIDEN, ir t. t. Daug kas lygiai taip pat sako, kad jų geriausi laikai jau praeityje, tačiau tai nė kiek netrukdo jiems sėkmingai gyvuoti ir surinkti stadionų... Žinoma, nė kiek nelygiuoju RUINATION su jais, tiesiog tas daugelis, kuris jau mus nurašė, pasuko kitu keliu, nei mes. Mes nestovėjome ir nestovime vietoje; jie irgi savotiškai tobulėjo, brendo, keitėsi ir ėjo pirmyn. Keitėsi mūsų skonis, muzikos supratimas, techninės atlikimo bei įgarsinimo galimybės, taip pat keitėsi ir to magiškojo „daugelio“ skonis, muzikos supratimas ir t. t. Mokyklą ar universitetą pakeitė darbai, namai, žmonos, vaikai, TV pultelis ir MP3 iš „emulės“... Viskas pasikeitė – ir mes, ir mus supanti aplinka, nenuostabu, kad ne visiems buvo pakeliui su mumis... Mes turime naujų idėjų ir norime jas įgyvendinti taip, kaip mums patinka. Jei būtumėm klausę tų, kurie sakė, kaip ir ką reikia daryt, jau būtumėm numirę. Taigi, kaip sakoma, „šunys loja, o karavanas eina“ . Visi visuomet gauna atlygį pagal pastangas ir nuopelnus, anksčiau ar vėliau jis pasuks ir į mūsų kiemą, o mes išties ariame iš peties...

Gerai, prie grupės dabarties mes gal dar sugrįšime... Bet nusikelkime į tuos 1992 metus, kai grupė pradėjo formuotis. Kodėl? Kas? Kaip? Kur? Kokios idėjos ir intencijos vertė groti metalą?

Papasakosiu grynai apie save, nes, tiesą sakant, nenoriu priburt nesąmonių už kitus .

Aš, kiek save pamenu, visada buvau linkęs į meną ir kūrybiškumą, ir taip jau gavosi, kad negalėjau sėdėti „sudėjęs rankas“ ir nieko neveikti, nuolat eksperimentavau, bandydamas mėgdžioti užsienio grupes (MANOWAR, IRON MAIDEN, JUDAS PRIEST, WASP, METALLICA, ir t. t.) brazdindamas gitara. Nežinojau, kaip metalas tampa tokiu, kokiu girdėjau jį per magnetofoną, todėl bandžiau išrasti savo dviratį...

Bute turėjome (šeimoje) 2 kasetinius magnetofonus... Dar turėjau seną rusišką akustinę gitarą su senomis stygomis, kuria „grodavau“ dienų dienomis. Jokios kitokios aparatūros nebuvo. Ir nežinojau net, kas tas „fūzas“, kūbas ir pan. Bebrazdindamas sukūriau keletą rifų, kurie man pačiam skambėjo „afigenai“. Norėjau juos įrašyti... Kaip manote, aš tai padariau namų sąlygomis? Įrašiau vieną partiją gitara į vieną kasetę 1 magnetofone, tada jau galėjau praktikuotis: paleisdavau įrašą, o „ant viršaus“ grodavau kitą partiją. Tada įdėjau įrašytą kasetę į 2 „magą“ ir ją paleidau, tuo pat metu 1 „mage“, esančiame tame pačiame kambaryje, per protingą nuotolį, įrašinėjau į kitą kasetę dar, kartu, grodamas gitara. Taip gavosi, kad vieną gitaros partiją grojo magnetofonas, o kitą – aš, o 2 magnetofonas visą tai įrašinėjo. Jau turėjau 2 gitarų įrašą. Trūko būgnų... Vėl sukeičiau kasetes ir grojant gitaroms ant tėvų lovos pasidėjęs pagalvių, dėžių ir puodų ar dar velniai žino ką, daužiau, kaip man atrodė geriausiai. Gavosi 2 gitarų ir „būgnų“ įrašas. Tai jau buvo kažkas. Namiškiam parodžiau, kiemo draugui Mindaugui Cikanavičiui (kuris po to tapo RUINATION bosistu) parodžiau... Visiems patiko . Tik trūko vokalo... Teko parašyti tekstą... Angliškai tuomet dar nelabai gerai „kirtau“, todėl pasinaudojau lietuviška abėcėle. Gavosi tradicinis „filosofinis“ tekstas, kurį (jei gerai pamenu, tai buvo būtent pirmasis tekstas) pavadinau „Angelas Vampyras“.... Žodžiu, draugams patiko. Buvo pasiūlymų sukurti grupę ir pradėti rimtai muzikuoti, ne puodais ir pagalvėm...

Mindaugas pradėjo mokytis groti bosu, o aš gavau dovanų seną naudotą „Jolana Musima de Luxe“ elektrinę gitarą... Sodo kaimynas Paulius Cicėnas (kuris truputį vėliau pradėjo groti ir kriokti grupėje DISSONANCE) man paaiškino, kaip viskas daroma, parodė, kas yra „fūzas“, kūbas ir pan. Kitam sodo gale, pasirodo, bazavosi ir Artūras Araminas (vėliau – DISSONANCE būgnininkas)... Su šiais vyrukais teko daug pabendrauti ir įgyti šiek tiek žinių...

Laikas bėgo, radome patalpas Vilniaus centre, žurnaliūga Julius Baliutavičius mums parekomendavo jauną (mūsų metų) pradedantį būgnininką Vytenį Beinortą, kuris tuomet mokėsi lazdelių meno pas Meinardą „Brazą“ Brazaitį. Po vienos demo repeticijos Vytenis buvo priimtas į „grupę“, kuriai vėliau sugalvojo ir pavadinimą – RUINATION. Tai buvo 1992 metai, tai buvo pradžia... Grojikai nebuvom kažin kokie, grojom tai, ką sugebėjom – bet tai mums patiko ir tiko.

Tuo metu metalinė subkultūra tik pradėjo įgauti pagreitį. Kokias sąlygas turėjote veiklai? Žinau, kad ne viena grupė repetuodavo tiesiog namuose, savo pasidarytomis gitaromis ir pan. Kaip buvo su RUINATION?

Na, priešistorę jau paporinau ir turbūt bent iš dalies atsakiau į klausimą. Kaip tais laikais, sąlygas turėjom gan neblogas, repetuodavom berods 2-3 kartus per savaitę, turėjome kur tai daryti, bet trūko antros gitaros ir vokalo. Aišku, lyginant su šiuolaikiniais instrumentais ir aparatūra, grojome malkomis ir lydmetalio narpalynėmis, tačiau turėjome juk nuo kažko pradėt, o ir galimybių kažką normalesnio įsigyt tikrai nebuvo. Konkrečiai apie naudotą įrangą, manau, jau esame rašę forumuose muzikantams. Pasakysiu tik tiek, kad teko ir su „samapalais“ „pagrajint“.

Kiek pamenu., visada akcentuodavot, kad RUINATION – grupė iš Viršuliškių. Esu daug gerų dalykų prisiklausęs apie šį rajoną, bet spėju, tais laikais ir čia nutikdavo įvairių nuotykių su trumpesnio plauko „pacanais“ arba policija. Kas nors įstrigę iš tų laikų, kas tiktų šiam klausimui?

Tiesą sakant, „viršuluose“ buvo gan stipri metalistų bendruomenė. Mokykloje per diskotekas visada paleisdavo ir „Džiudakų“ ar ką nors panašaus, kad „gauronai“ su „rakiorkėm“ ir kastetais galėtų pakeliaklupsčiaut ant aktų salės grindų ir papurtyt savo gaurus...

Daugmaž visi visus pažinojo ir kažkokių į atmintį įstrigusių konfliktų neprisimenu. Būdavo visokių apsižodžiavimų, pasistumdymų ir tiek.

Beje, iš Viršuliškių buvome pradžioje tik dviese – aš ir bosistas Mindaugas. Vytenis buvo iš Karoliniškių. Vėliau gitaristu tapęs Evaldas Babenskas gyveno Žvėryne, o vokalistas Paulius – Justiniškėse...

Kaip vystėsi pati grupė? Pradžioje, rodos, grojote kažką link death / doom pusės, vėliau vis melodėjot, bet kartu ir profesionalėjot. Kiek laiko skirdavot repeticijom? Kaip jos praeidavo? Gal lankėte kažkokius grojimo kursus, gal kažkas mokė, patarinėjo?

Kai persikėlėme į kitas patalpas Vilniaus karininkų ramovėje, prie grupės prisijungė buvęs TURBOREANIMACIJOS gitaristas Klaidas Akelis bei kriokalas Paulius Puidokas. Visi nutarėme, kad mums patinka sunki, bet nelabai greita muzika. Tokią anuomet buvo priimta laikyti doom metalu. Prikurdavome įvairių rifų, po to bandydavome juos kartu sudėlioti, „sukomutuoti“ – taip gimdavo pirmieji gabalai. Pjaustyti „triukšmą“ man nelabai patiko, stengiausi į muziką įvesti kažkiek melodijos, juk gali muzika būti tuo pat metu ir sunki, ir melodinga... Aš pats niekada nelankiau jokių gitaros kursų, buvau visiškas savamokslis: truputis knygų, truputį „draugai parodė“, per magnetofoną išgirdau, pamėginau pats pagrot ir t. t., ir pan. Vytenis, kaip jau minėjau, šio reikalo mokėsi. Mindaugas taip pat pas kažką mokėsi, bet jau nelabai pamenu pas ką, berods pas, regis, buvusį Nedos Malūnavičiūtės vyrą, bosistą. Gitaristas Saulius mokėsi pas gitaristą Daugirdą. Man asmeniškai labai padėjo bendravimas su minėtais DISSONANCE sėbrais, lankymasis jų studijoje kur jau tuo metu stovėjo gan gera (tuo metu ir tom sąlygom) aparatūra, būgnai. Ten susipažinau su Andre, kuris vėliau, pasitraukus Mindaugui, užėmė jo vietą.

Man iki šiol atrodo, jog „Visionary Breed“ ir „Xura“ laikotarpis – RUINATION aukso amžius. Įsirašinėjot žymiojoje „Abyss“ studijoje, nuolat koncertavote, turėjot tuo metu žymiausią vadybininką Sėklą, diskus išleido ispanai „Goldtrack“... Taigi fantastika! Kaip patys prisimenat tuos laikus? Ar jau maudėtės milijonuose? Alus, „groopies“, „tusofkės“ turėjo būti kasdienybė, ar ne?

Tuos laikus prisimename tikrai labai džiugiai ir maloniai. Visiems jie vienaip ar kitaip patiko ir, manau, kad nostalgija jiems niekada neišnyks. Buvome jauni vėjavaikiai, laisvo laiko turėjome į valias, idėjų ir jėgų nestigo. Alus ir „tusofkės“ – dažnas reikalas, „groopies“ – na, manau, kad nieko panašaus į tai nebuvo . Prie linksmų, žavių ir jaunų vyrukų, kurie dar ir ant scenos užlipdavo, nepasisarmatydavo prieit pabendraut ne viena mergiščia .

Milijonuose nesimaudėme, maudėmės skolose, moksluose... „Visionary Breed“ įrašui kiekvienas „metėmės“, jei gerai pamenu, po 1500 JAV dolerių, tada studentams tai buvo labai dideli pinigai. Turėjome skolintis, kad po to grąžintume. Po „Xura“ albumo išleidimo „Goldtrackas“ „dingo“ nesumokėjęs pinigų už albumų pardavimus pagal sutartį. Kiek Sėkla bandė juos pagaut ir išsireikalaut – jokių žinių... Berods, tik pirmąją išmoką iš jų gavome – 300 USD (jei gerai pamenu). Bet visvien buvo daug naudos, už „Xura“ albumo įrašus sumokėjo jie, tikrai neblogai platino mūsų albumus, dėl to skųstis negalėjome, daug žmonių visame pasaulyje mus išgirdo ir pamėgo.

Grįžtant prie minėtų albumų, tai, jei neklystu, juos prodiusavo ir Dan Swano, ir Peter Tägtgren, ar ne? Kaip vyko darbai su šiomis metalo muzikos bitėmis darbininkėmis? Ar spraudėt juos į kampą su savo reikalavimais, ar buvot paklusnios pastarųjų marionetės?

Dan Swano su mumis nieko bendro neturėjo, jis „dirbo“ su GHOSTORM (aaa, taip taip taip, - odium). Peteris – taip, tuomet tai buvo marketingo triukas parašyti ant CD jį kaip prodiuserį ir tai tikrai suveikė! Kaip aš dabar suprantu prodiusavimą, realiai Petka (kaip mes jį vadinom) praktiškai nieko neprodiusavo. Jis sėdėjo už pulto, bendrai kažką patardavo ar pasiūlydavo; nei grupės skambesio, nei gabalų atlikimo subtilybių jis neveikė, tiesiog darė savo darbą, už ką jam buvo mokama. Mes juo pasikliovėme, nes žinojome, kad savo srityje – jis asas. Savo reikalavimų mes, žinoma, turėjome daug ir turbūt viską, ko norėjome, jis įgyvendino (kaip audio inžinierius – suvedimo specialistas), tiesiog iš savo patirties ar supratimo mums patardavo, kad „šitaip skambės nelabai gerai“ arba „šitoj vietoj bosas tikrai per garsiai“... Po „Visionary Breed“ suvedimo jis paleido keletą CD su ten įsirašiusių grupių įrašais, juos sustabdydavo ir leisdavo mūsų įrašo paklausyt palyginimui. Mes visi girdėjome, kad mūsiškis skambėjo ne tik kad neblogiau, bet dar gal net geriau. Taigi, buvome labai patenkinti.

Neseniai teko kalbėtis su ŽAS nariu Sabaka apie REGREDIOR, GHOSTORM laikus. Buvo nuspręsta, jog grupių gyvavimo metu lietuvių grupės tiesiog nemokėjo bendrauti su užsienio kompanijomis: nežinojo ko prašyt, kaip derėtis, ko tikėtis, ir t. t. Nors „Goldtrack“ nebuvo leidybos gigantai, bet savo vietą ir rinką turėjo neprastą. Kaip pavyko tai pasiekti? Ar naudojote jėgą ir ginklus? O gal teko paaukoti ir kažką iš grupės narių tam reikalui?

Lietuvių grupės tais laikais visiems užsieniečiams visgi buvo sovietų grupėmis, visi atsiųsti promo CD ar kasetės neperklausyti keliaudavo į šiukšlių dėžę. Be kažkokios protekcijos ar asmeninių kontaktų prasimušt buvo be šansų. Natūralu, kad muzikantų darbas – kurti ir groti. Tik vienetai dar gali užsiimti kita veikla – vadyba, apipavidalinimu ar pan. Nemokėjom bendrauti? Žinoma, nemokėjom, su anglų kalba (tuomet, bent jau man) buvo striuka, tėvai būtų neleidę praleist dienas skambinant telefonu į užsienį. Tačiau manyčiau, kad netgi dabar tas pats Sabaka nesugebėtų susišnekėt su jokia garsia užsienio leidybos kompanija ir pasirašyt sutarties . Netikit? Norint lengvai gauti sutartį, reikia pasiūlyti tikrai originalią, naują ir užburiančią muziką – tokią, kuri pati iš savęs būtų sėkmės garantas. O už visą kitą vidutinybę reikia kovoti – sutartis jai „išmušti“ lygiai taip, kaip su reklamos pagalba pasiseka parduoti ne kažin kokias prekes.

Anuomet Sėkla buvo smarkiai įsivėlęs į įvairias veiklas, susijusias su metalo muzika, net ir savo radijo laidą turėjo tuometinėje „Ultra Vires“ radijo stotyje (taip taip, „Pyktis“, kaip čia pamirši, - odium). Jis labai intensyviai susirašinėjo su galybe muzikos leidybos kompanijų, įvairiais zinais ir žurnalais, visokiausiais veikėjais ir tikrai turėjo daug pažinčių visame pasaulyje. Kiekvieną savaitę gaudavo tonas įvairios korespondencijos, promo CD, kasečių, zinų, ir t. t. Savo „kanalais“ jis ir sugebėjo mums suorganizuoti sutartį su „Goldtrack“, nes promo CD su „Visionary Breed“ albumo įrašais išsiuntinėjo tikrai daug kam. Netgi tai jo idėja buvo iš pradžių, kad mes pasidarytume gerą įrašą geroje užsienio įrašų studijoje, kad po to galėtume gauti sutartį su užsienio leidybos kompanija. Jis su Peteriu Tägtgrenu suderėjo tikrai gerą kainą, už kurią buvo realu mums ten vykti ir įrašinėti.

Iš senų laikų menu, jog praktiškai nebūdavo nei vieno zino, žurnalo ar kito metalinės spaudos formato numerio, kuriame nebūtų bent trumpos žinutės apie RUINATION. Tai Gonzikas įsivėlė į muštynes, tai sugedo Sėklos „Golfas“, tai dar koks velnias. Nepamirštami ir reportažai iš turistinių kelionių į tą pačią Švediją, Vokietiją, ir t. t. Gal prisimeni kokių nors pikantiškų, įdomiausių nutikimų iš RUINATION gyvenimo?

Hmm... Reikia pamislyt... Na, pamenu, kaip berods Vokietijoje ar Čekijoje, kai bastėmės su koncertais po užsienius, degalinėse sustodavome nusiprausti (nes buvo mokamos dušo kabinos) kažkas vienas sumokėdavo už dušą, tačiau vorele vienas po kito nusiprausdavom keliese .

Čekijoje po vieno renginio klubelyje užbaliavojome, kol baigė visos grupės grot, mes, po kelionės nuovargio buvome geroje „kondicijoje“ – Saulėnas miegojo padėjęs galvą ant stalo, valytoja šlavė/plovė grindis, mes nusprendėme jai palengvinti darbą ir patraukti stalą su miegančiu Saulium, kuris, deja, buvo per daug įsijautęs į savo „darbą“ ir tiesiog nupuolė ant grindų, atsiguldamas į nemažą sušluotų šiukšlių krūvą... Žvengėm iš jo tada, juokavom, kad „Sauly, tau vairuot, kelkis!“. Ir, ką jūs manot, po 20 min. jis jau vairavo, kai kuriems asmenims pažįstamo asmens, dar liaudyje žinomo Metalo pravarde, „Žigulius“, veždamas dalį grupės narių į nakvynės vietą (o Čekijoj vairuot neblaiviam, net iki 0,4 promilės, kaip pas mus, draudžiama).

Švedijoj, atvykus į „Abyss“ studiją, berods pirmąjį vakarą dalis mūsiškių susiruošė vakare išeit „pasižmonėt į miestą“, nes, girdi, užsienis juk, ne visi dar buvę jame... Žodžiu, grįžo gal po 20 min. su žodžiais „koks čia miestas, čia kaimas, 5 trobos ir viskas...“.

Lietuvoj, po eilinės „pjankės“ „blaivas“ Gusla (Donatas) Pilies gatvėje (Vilniuje) mėtėsi šuns ekskrementais .

Slovakijoj vieno koncerto plakate buvo parašyta „RUINATION – metalova smršt z Litvy“. Po to dažnai minėdavome šią frazę ir tą žodį „smršt“, slovakiškai reiškiantį tą patį, ką ir rusiškai „smert“ ar lietuviškai „mirtis“, bet smagumas tame, kad tai buvo pirmas mūsų žinomas žodis visai be balsių.

Vokietijoje buvom ant plakato klaidingai parašyti kaip RUMINATION ir, berods, „iš Estijos“.

Sugedęs Sėklos „Golfas“ – dar važiuojant apšildyt APOCALYPTICA į Liuksemburgą, jis pradėjo byrėti. Po koncerto jį pataisė vietiniame autoservise, tačiau, kirtus Vokietijos sieną, kai važiavome namo, vidury nakties tarp miškų trūko variklio aušinimo sistemos „šlanga“ ir išbėgo visas „tosolas“... Tuomet dar kišenėj nesinešiodavome bakelio su atsarginiu aušinimo skysčiu . Žodžiu, man, Sėklai, Vyckai ir, berods, Andre – teko tą naktį prie 0 laipsnių miegot lauke („miegojom“ automobilyje, bet šaltis – toks pat, kaip lauke). Paryčiais jau buvom taip visi suledėję, kad norėjosi numirt. Net miegmaišiai negelbėjo, kuriais buvom apsimūturavę viską, įskaitant ir galvas... Ryte nupėdinom iki telefono automato autobane, iškvietėm techninę pagalbą, kuri parvežė mus iki miestelio (su sugedusiu „Golfu“), o iš ten į Lietuvą grįžom traukiniais ir autobusais.

Kadangi visuomet važiuodavom į užsienį dviem automobiliais, natūralu, kad karts nuo karto žmonės migruodavo iš vieno automobilio į kitą, kad pakeistų „aplinką“ arba, kad vairuotų. Čekijoje taip atsitiko, kad iš Sėklos „Audinės“ aš ir dar pora sėbrų persėdome į jau minėto Metalo „Žigulius“. Aš sėdau už vairo. Sėkla mynė „Audinės“ pedalus. Jis važiavo pirmas, aš – na, ne paslaptis, kad „Žiguliai“ ne taip smagiai „traukė“ – todėl šiek tiek atsilikome. Buvo tamsu, Sėkla už kalno jau pasislėpė, o mes dar tik pradedam į jį „lipti“... Staiga, iš kažkur atsiradusi policija mus sustabdo. Paprašo dokumentų. Paklausiu Metalo, kur jie? Jis iš „bardačioko“ ištraukia krūvą pasų. Tik tada, kai čekų policininkas pradėjo sklaidyt pasų puslapius, supratau, kad persėdusių žmonių pasai liko pas Sėklą mašinoj... Policija netrukus pastebėjo, kad ne tik daugelio žmonių iš „Žigulių“ pasų nėra, bet yra ir kažkokių kitų žmonių pasai. Kas čia, prekyba žmonėmis? Žvilgsniai į mus buvo labai pikti. Angliškai ir rusiškai jie nemokėjo. Bandėm visaip aiškintis. „Mobiliakų“ tada dar nebuvo, tad Sėklai paskambint negalėjome... Žodžiu, šiaip ne taip, susisiekę racijomis su kitais, „pramušę“ mašinos ir kėbulo numerius, jie mus paleido...

Sauliui vairuojant tuos pačius „Žigulius“ ir bandant į įkalnę aplenkt didelę „fūrą“, keleiviai pradėjo kalbėt maldas, kai iš priešingos pusės, nuo kalno išlindo kita „fūra“ ir „Žiguliams“ vos per plauką pavyko sėkmingai pabaigti manevrą, kitaip jau būtumėm dėję jiems ant kapų gėles...

Kai keltu kėlėmės per Baltijos jūrą iš Švedijos į Rygą po „Xura“ albumo įrašų, Sėkla kelte užpirko „duty free“ alaus ir mes visą tą reikalą šauniai aplaistėme... Gonzikas, įsibrovęs į kažkokį valytojų kambarėlį iš ten nudžiovė kažkokį purškiamą valiklį ir tamsoje, lakstydamas tarp eilių su sėdynėse miegančiais keleiviais, jiems į veidus ir į burnas purškė tą valiklį ir po kiekvieno šio veiksmo surikdavo „SATAN“. O Vytenis, ištaikęs progą, kai kelto restorane pasibaigė kabare / varjete programa, užlipo ant scenos, pradėjo kažką maigyt ant sintezatoriaus ir į mikrofoną giedot ar tai „meškas“, ar „bybį raibą“. Su Sėkla po to turėjom apsaugai teisintis, kad Vycka serga ir panašiai, kad jam nieko nedarytų.

Iš tikrųjų, tų nutikimų ir istorijų labai daug, negaliu dabar visų papasakot .

Ar vartojote daug alkoholio tuo metu? Kaip jis veikė grupės kūrybą, pasirodymus, ir t. t.?

Vartojome tiek, kiek, turbūt, kiekvienas kitas normalus metalūzas. Kūrybos tai neveikė, nes tikrai tada, kai kurdavom ar repetuodavom, negerdavom, neskaitant, sakykim, butelio alaus – atsigėrimui. Koncertuot teko ir girtiems, ir labai girtiems. Ir tikrai ne „dėl drąsos“ ar dėl kažko kito. Nežinau, ar kas nors pamena, kaip Doncė girtas „Kablio“ mažojoje salėje besibaigiant mūsų pasirodymui mikrofonu daužė būgnų lėkštes... Natūraliai, ypač tuose renginiuose, kur muzikantams yra nemokamas alus, kai grojame ne pirmojoje koncerto dalyje, tenka pagurkšnot alalio. Jei gerai pamenu, per pirmąjį „Antipops“ festivalio Kaune koncertą, ant scenos lipome 3 ar 4 valandą nakties. Nuo 19 val. vakaro ten, belaukiant mūsų pasirodymo, teko fiziškai stumti laiką, ant scenos užlipome girtutėliai... Tačiau pagrojome tikrai ne ką blogiau, nei visada, tik muzika buvo labiau panaši į speed metalą – dėl atlikimo greičio . Ir dabar, tiesą sakant, tenka prieš renginį išgert 1-2-3 bokalus alaus, tačiau to nepavadinčiau „vartojimu daug alkoholio“, tai neturi ir poveikio tam, ką darome ant scenos...

Donatas „Gonzikas“ Abrutis – turbūt viena spalvingiausių asmenybių metalinėje scenoje per visą jos egzistavimą. Death / grindo ir visokių šlykštynių mėgėjas, nesibodėjęs dainuot ir pas jus, ne per seniausiai – ir pas KIELWATER. Sakyčiau, RUINATION biografiją jis taip pat nemenkai nuspalvino, ar ne? Kaip vertinant jo indėlį į grupės kūrybą, veidą? Ir kodėl galiausiai jis paliko jūsų gretas?

Grupės kūrybai jis praktiškai įtakos neturėjo, nes beveik nedalyvavo kūrybos procese, o ir dažnai „pamiršdavo“ ateit į repeticijas, ypač paskutiniuoju metu, prieš paliekant RUINATION. Jis sukūrė tekstus „Forever Descending“ bei „World in Stain“ dainoms bei šiek tiek modifikavo mano rašytą „Souls on Fire“ tekstą. Kaip vokalistas, kuris atliko scrowl (mano sugalvotas terminas, sukergus 2 žodžius „scream“ ir „growl“) partijas, jis buvo mūsų atveju labai geras. Lyginant su tuo, kas tuo metu buvo Lietuvoje arba su prieš tai pas mus buvusiu Paulium Puidoku, Gonzikas tikrai suteikė grupei tokį skambesį, kokio tada mums reikėjo, nors jam iš tiesų buvo gan problematiška įrašinėti vokalus vietoms, kur tikrai reikėjo nors kažkiek melodijos ar reikėjo tiesiog „pataikyt į natą“ – visa grupė „plušėdavo“ jam asistuodami, kad tik jis sudainuotų įraše taip, kaip reikia.

Jis paliko RUINATION kitų narių iniciatyva. Tiesiog ilgiau taip tęstis negalėjo: jis buvo įjunkęs į svaigalus, repeticijų nelankė, per koncertus turėdavom jį „stabdyt“, kad nesugadintų pasirodymo, ir pan. Visgi svarbu grupėje ne tik „instrumentas“, bet ir žmogiškosios savybės, nes visi mes daugiau ar mažiau turim būti „šeima“, turim turėt bendrus siekius ir supratimą to, ką darom. Kai vienas žmogus pradeda iškristi iš „šeimos“ konteksto – tai galiausiai baigiasi arba grupės iširimu, arba to nario pakaitalu. Mes pasirinkome paskesnį variantą. Ar gerai padarėm? Mums – taip! Jums? Jūsų problemos...

Kas buvo didžiausias grupės chuliganas ir alkoholikas? Ar nebūdavo kažkokių situacijų, kai dėl vieno grupės nario kvailysčių ar veiklos kentėdavo visa grupė?

Kaip jau supratot, į šį klausimą pakankamai išsamiai atsakiau prieš tai buvusiame atsakyme, gal šiek tiek „tarp eilučių“ dar reikėtų suprast.

Manau, kad dėl visų narių yra buvę įvairių erzelynių ir nepasitenkinimų – per tiek metų ir šeimose vieni kitus išžudyt suspėja . Tačiau viską galima suprasti ir klaidų nebekartoti. Dažniausiai visos bėdos kyla iš to, kad grupėje trūksta komunikacijos: nepasakome vieni kitiems to, ką reikėtų, nutylime, nepasitenkinimas kaupiasi ir pradeda lyst iš maišo su pasekmėmis, kurių niekam nereikia. Tokiais atvejais darome „susirinkimus“ neįpareigojančioje aplinkoje ir diskutuojame visais reikiamais klausimais, kol iki galo neišsiaiškiname, kame replės. Tai – geriausias vaistas nuo visų nesutarimų. Juk ir alkoholikus taip gydo .

Jei neklystu, grupėje yra / buvo ne vienas mokytojo profesijos atstovas, ar ne (jei nemaišau su MANDRAGOROS situacija)? Kaip pavyksta / pavykdavo suderinti darbą su muzika? Ar mokiniai nesityčiodavo dėl tokios veiklos? O gal atvirkščiai – buvote jų dievai?

Mokytojo duonos iš mūsų ragavo tik Saulius Vinslovas (dar vadintas Saulėnu ar Sablium), deja, su jo pasitraukimu iš grupės daugiau niekas kitas pedagogo duonos nebevalgė (su jų atlyginimais?)... Kadangi koncertai dažniausiai nevykdavo pamokų metu, o dažniausiai – savaitgaliais / vakarais – tai Saulius puikiai viską suderindavo.

O MANDRAGOROJE mokytojauja (ar mokytojavo) Rimas. Linkėjimai jam!

Naujasis grupės laikotarpis. Ar jis vis dar toks pats laukinis? Kaip žvelgiat į dabartinę grupės kūrybą, lyginant su ankstyvąja? Ar tiesiog nemėgstate žvilgčioti atgal ir mėgaujatės tuo, ką turit?

Dabartinė RUINATION – tai subrendę vyrai ir moterys su savo darbais, šeimomis, problemomis ir gyvenimais. Visi skirtingi ir kažkuo lygūs – bent jau tuo, kad mus visus sieja vienas hobis – RUINATION. Turime labai daug planų, bent jau aš noriu įgyvendinti daug savo kūrybinių idėjų, sugroti dar ne vieną koncertą ir išleisti dar ne vieną albumą. Naujasis grupės laikotarpis tikrai ne laukinis, jis, turbūt, yra labiau pagrįstas, nes ant pečių jau greit bus 20 patirties metų, labiau subrandintas ir atgludintas, labiau suvokiamas ir apčiuopiamas, nes nuo idėjos iki jos realizavimo yra labai nedaug. Labiau prasmingas – tai, ką darome, yra tai, kas mums patinka ir ko mums reikia, tai mūsų hobis, mūsų motyvacija, mūsų narkotikas.

Žvilgčiojame atgal tik, prisimindami gerus nuotykius, pojūčius, patirtį ir pan. Užgrojame kokį rifą iš seniai jau nebegrojamo gabalo ar užtraukiame „bybį raibą“.

Dabartinė grupės kūryba – tai, sakyčiau, subrendusi muzika, suvokiant, kaip ir kodėl mes grojame, ir žinant, koks bus rezultatas. Seniau viskas vyko šelmiškai, greitai, nemąstant apie detales, ir tai teikė mums malonumą ir pasiteisino. Deja, nuo to laiko viskas pasikeitė – ir mes, ir jūs, ir visa aplinka. Visa tai kartu su patirtim ir metais pakeitė ir mus, ir mūsų grojamą muziką. Praradome dalį senųjų gerbėjų, atradome naujų, kiti mus pamiršo, o dar kiti – prisiminė.

Žvelgiant iš šono, tai, ką pateikėte „Beyond“ albume, smarkiai skyrėsi nuo „Xura“ laikų. Kas sąlygojo tokį grupės posūkį? Ar tobulėjimas ir ieškojimai – grupės variklis? Galbūt išsisėmėte, arba atvirkščiai – pagaliau grojat tai, ką visada ir norėjot?

„Beyond“ albumas buvo savotiškas lūžio taškas... Tik pradėjus jo įrašus, į Londoną išvyko Andre. Gitaristui Sauliui gyvenant Kaune ir pasikeitus gyvenimo aplinkybėms retai besigaudavo atvykt į Vilnių repeticijoms, o daugelį jo gitaros partijų teko albume įgroti man pačiam. Tuometinis vokalistas Jonas tuo metu jau buvo bepradedąs labai susireikšminti (vienintelis grupėje buvo pareiškęs, kad už koncertus jis privalės gauti pinigus) – nesugebėjo išmokti naujų gabalų įrašui, teko tiesiog įrašo metu mokyti jį, kaip kurioj vietoj reikia dainuoti. O įrašui oficialiai pasirodžius parduotuvių lentynose, jis jau dalyvavo besibaigiančiame ir liūdnai pagarsėjusiame televizijos projekte „Dangus“, po kurio, vėlgi kitų grupės narių iniciatyva, buvo „paliosuotas“ iš RUINATION.

„Beyond“ įrašo metu kažkokių ieškojimų nebuvo, tiesą sakant, grupėje įrašo metu aktyviai – tiek morališkai, tiek fiziškai – veikė tik Vytenis ir aš. Laiko buvo į valias, nes neaiškumas su grupės veikla mūsų niekur neskubino, aš ilgomis naktimis sėdėdavau savo namų įrašų studijoje, eksperimentuodamas su įrašais. Labiausiai „užknisa“ tas neaiškumas, kai nežinai, kas ir kaip, negali savyje ramiai dėstytis planų ir kažko tikėtis . Daug pajėgų buvo mesta į šiuolaikiškų klavišinių ir sintezatorių galimybių naudojimą naujuose gabaluose, nors realiai klavišininko jau neturėjome, o dalis gabalų, visgi, buvo ilgai grojami ir klavišiniais, o jų neįrašyti tiesiog buvo negalima. Į grupę atėjo bosistas Bulkinas...

Šiuo metu nuo „Beyond“ jau praėjo geras laiko tarpas. Laaabai daug kas pasikeitė. Joną pakeitė Rina, Saulių – Paulius, atėjo klavišininkė Veronika, Bulkiną pakeitė Tolis, o po to vėl atėjo Andre. Jei dabartinę RUINATION grojamą muziką lygintume su muzika, skambančia „Beyond“ albume – tai būtų didelė neteisybė. Muzika labai pasikeitė. Dabartiniai gabalai, mano galva, skamba kaip niekad išbaigtai, subrendusiai ir apgalvotai. Galima sakyti, kad tai tobulėjimo ir ieškojimų vaisus: grupė dabar groja nepalyginamai sunkiau, daugiau „brutalesnių“ vietų, daugiau progressive priemaišų, naujos įdomios ritmikos, jau nebegrojame vien kvintų, turime daug gražių ir įdomių naujutėlaičių dainų, be to, Rina nevengia panaudoti „harsh“ vokalo (neradau tinkamų lietuviškų žodžių šią minutę), ar jau bent kiek sudominau? . Tačiau, kaip sakė sugrįžėlis Andre, paklaustas per „skaipą“, kaip jam patinka nauja grupės muzika: „Šiaip viskas cool. Muzika gera. Aišku dar galima prie šito kažką pridėt, turiu omeny, šiokių tokių akcentų (darant įrašą), bet čia smulkmenos. Iš esmės didelio skirtumo stilistiškai nepajaučiau. Na, kaip čia pasakyt apie muziką. Čia kaip PARADISE LOST man. Ką begrotų, vis tiek jaučiasi ta pati melodika, tik aranžuota kitaip. Čia iš geros pusės.“

Nauji grupės nariai įnešė šviežio oro į grupę – galime groti techniškiau (nei kada nors), įvairiau apgrotus ir ritmiškai paskanintus kūrinius, nebeturime tokių atlikimo apribojimų, kokius turėjome, kai to neleido žmogiškieji ir techniniai resursai, nebesilaikome jokių rėmų. Grupės grojamas stilius jau nėra toks daugiau ar mažiau vienalytis, kaip buvo seniau, nors visi automatiškai vadina mūsų muziką melodic metalu, tačiau nemanau, kad tai vis dar yra teisingas apibūdinimas. Dabartinis RUINATION grojamas stilius susideda iš melodic, progressive, gothic, modern metalo, roko ir netgi heavy metalo, thrash, death metalo ar melodeath (melodic death) stilių priemaišų / prieskonių (jei neapsiribosime tik tuo, kad death metalas yra grynai vyriškas kolektyvas, su kriokimu ir tik gitaromis / būgnais atliekama muzika). Kiti grupės nariai, matyt, pavardintų kitaip, bet tame ir kaifas, kai visi RUINATION muziką dabar supranta ir priima skirtingai, ir visi randa kažką savaip patrauklaus. Žiūrint blaiviai – dabartinė RUINATION muzika yra gan toli pažengusi nuo to, ką dauguma girdėjo ar mano žiną, ką mes grojame, todėl kviečiu nepasididžiuot ir užklyst į kokį nors mūsų pasirodymą ateityje, kad viską išgirstumėte patys.

Pragroję jau netoli 20 metų, ar nesijaučiate visiški seniai, vis dar bandantys aktyviai bezdėti? Kada ateina laikas, kai reikia pasitraukti? Kaip suprantu, jums širdy vis jau dar nevisai, kadangi dar vis nevisai jums?

Jei kas nors iš mano prieš tai parašytų blevyzgų dar nesuprato, tai tikrai nesijaučiame diedais ir nemanome, kad laikas būtų pasitraukti. Tikrai turime daugiau smarvės, patirties ir idėjų nei kai kam atrodo, ir kitos „trve“ ar „ant bangos“ grupės galėtų to mums tik pavydėt – pergyvensime juos visus . Esame seniausiai gyvuojanti metalo grupė Marijos žemėje, neskaitant KATEDROS, ir visokio plauko mūsų „marintojai“ tik juoką sukelia bei daro mus dar stipresniais ir gyvybingesniais. Šiaip, mes jau esame šiek tiek gyvenimo rutinos pažaboti ir jau nebe tie jaunuoliai, kurie kartu, turėdami daug laisvo laiko, leisdavo dienas, savaites ir mėnesius. Bet susirinkę visi krūvon esame tokie pat energingi ir humoro jausmu nesiskundžiame. Va, ir Vytenis su Andre bei Rina savaitgalį „Velnio Akmens“ feste susitiko Saulių ir „driokstelėjo“ su juo iš peties . Viskas keičiasi, bet niekas nesikeičia (neprieštarauju savo paties žodžiams, bet manau, kad tame yra tiesos, o žodžių žaismas irgi gavosi neblogas).

Kaip patys jaučiatės toje scenoje, kurioje dabar sukatės? Ar nekamuoja kažkokia nostalgija seniems laikams? Gal trūksta vienybės, rokenrolo ir pan.?

Scenoje jaučiamės kaip namuose. Tik kad scenoje daugiau „kaifo“ . Ypač, kai susirenka tie, kurie iš tiesų nori paklausyti to, ką pateikiame, net, kai žiūrovų nedaug, bet jie priima mūsų muziką be išankstinių nusistatymų, surūgusių iš šleikštulio veidų... Juk iš tiesų buka eiti į koncertą, mokėti pinigus ir klausytis nepatinkančių grupių. Tam yra baras, tualetas, laukas ir draugai. Dabartinėje scenoje, iš tiesų, nelabai ir sukamės, juk koncertų, į kuriuos mus pakviečia – vienetai, nors dažniausiai grojame už dyką, t. y. už kelionės ir maisto išlaidas. Koncertų organizatoriai – kvieskit – mes būtinai pagrosime!

Nostalgija nekamuoja, bet apie ją jau pasakojau – tiesiog malonu prisiminti kai kuriuos praeities faktus ir tiek. Vienybės visada trūksta. Kitąkart, žmogus, negali su savo paties esybe susitvarkyt, o čia dar 5 žmogystos, su kuriais visais reikia palaikyti tam tikrus santykius ir virti viename katile, nes darome vieną darbą ir turime (tikiuosi) vieną tikslą. Šiuo metu kolektyvas yra tikrai neblogai tarpusavyje susikukavęs, Andrėnui dar šiek tiek reikia laiko, bet viskas bus tvarkoje. Jokių vidinių pykčių, nesutarimų, dramų ir aferų, kaip yra buvę praeityje, bent jau šiuo metu, nėra ir tai iš tiesų džiugina ir įkvepia dideliems darbams.

Ne per seniausiai grupė dalyvavo Delfi.lt skelbtame konkurse dėl vaizdo klipo filmavo, o bet tačiau nieko nepešė. Na, bet tarkime, kad tas „Meškos Dykumoje“ padaro įspūdį žmonėms, ir jūs laimite. Kaip turėtų atrodyti RUINATION video klipas?

Niekad apie tai negalvojau , nes manau, kad šį reikalą reikėtų atiduoti į kompetentingas rankas. Turėtų būti parašytas scenarijus, suderintas su grupe, visi kiti dalykai kruopščiai apgalvoti. Nufilmuota, sumontuota, įgarsinta – savo jėgomis mes vargu ar ką nors doro iš to išspaustume, nebent tai, kas atrodys labai jau neprofesionaliai. Iš esmės man visai patinka tradiciniai klipai, kai grupė groja kur nors dykumoje, kur sutrūkinėjusi nuo sausros žemė ir panašiai, tačiau tai per daug nuvalkiota ir naivu, kad tai naudotume. Reikia kažko įdomaus, įtraukiančio, su siužetu...

Per savo egzistavimą esate apšildę ne vieną užsienio grupę, tame tarpe APOCALYPTICA, THERION, ir t. t. (gali primint dar ką nors). Su kuriais iš jų buvo maloniausia bendrauti, dalintis viena scena? Kaip patys žiūrite į gyvą grojimą? Ar neatsibodę?

Grojome, jei gerai pamenu, dar su HYPOCRISY, DEICIDE, nepamenu, kad būtumėm labai jau bendravę su kažkuo... Taip tik, keletą žodžių persimesdavome ir tiek. Pamenu, turiu nuotrauką su Christoferiu iš THERION, darytą „Kablio“ didžiosios salės užkulisiuose... Išsiviepęs ten iki ausų aš . Dažniausiai užsienio žvaigždės lindėdavo savo prirūkytuose kambarėliuose, iš kurių išeidavo tik, kai buvo metas lipt ant scenos.

Į gyvą grojimą žiūrime kaip į grojimą, nes kaip jis gali būti negyvas? Juk tuo metu negrojama, o garsas atkuriamas tik iš grotuvo .

Ar neatsibodo? Ne, tikrai neatsibodo. Yra buvę, kai tų koncertų, sakykim, buvo jau daugoka, kartais tai pabosdavo. Tačiau dabar jie nevargina, nes jų beveik nėra, todėl visada, jei tik fiziškai galim, su malonumu koncertuojam. O šiaip kiekvieną savaitę ar net keliskart per savaitę gyvai grojame patys sau – net ir tai teikia labai didelį malonumą.

Tai ko gali tikėtis tie, kurie vis dar tiki grupe?

Jie ne gali, jie turi tikėti mumis . Mes tikrai nesėdim rankų sudėję, o kuriam, repetuojam, bandom ir eksperimentuojam ir, pasitaikius progai, visa tai tikrai parodome visiems norintiems. Mums labai reikia mūsų klausytojų ir žiūrovų, kada nors tikrai atvažiuosime ir parodysime, ką galim!

Metalo grupių demografija Lietuvoje tikrai apgailėtina. Viskas tarpusavyje yra susiję – nėra klausytojų / žiūrovų / pirkėjų, nėra ir kūrėjų / atlikėjų bei atvirkščiai, todėl tik entuziazmas ir geri norai, negalėjimas negroti ir nekurti – visų metalo, alternatyvios ar roko scenos grupių varomoji jėga, galima ir tą entuziazmą po truputį užmušti ir, kaip mes matome, tai vyksta, tačiau mes turime priešnuodžių ir nesiruošiam trauktis .

Jei tikite mumis – RUINATION, tai ateikite į mūsų ir taip retus koncertus, užsukite į mūsų myspace.com/ruinationband svetainę (92 tūkstančiai apsilankiusiųjų, bijau suklysti, bet, regis, nė viena kita LT metalo grupė negali pasigirti didesniu lankomumu – negi tai yra grupės mirties ar nebesugebėjimo kalti į klyną rodiklis?), užsukite į mūsų Frype svetainę www.frype.lt/ruination, į mūsų grupės oficialius interneto namus www.ruination.lt ir pasakykit / praneškit, kad jūs esate, kad mes jums įdomūs, kad norite mus pamatyti arba tiesiog pasilabinkit – to užteks, kad įpiltumėte benzino į mūsų ugnį ir mes galėtume dar daugiau savęs įdėti į tai, ką darome!

Atrodo, galėčiau klausti ir klausti, kad tik būtų laiko atsakymams. Bet gal pamiršau kažką svarbaus / įdomaus, kas knieti tamstai pasakyti / išsilieti?

Pasakyti galėčiau labai daug, bet vargu ar bus kam skaityti .

Tiesiog norėčiau palinkėti visiems daugiau tolerancijos ir pagarbos vieni kitiems. Muzika – tai menas. Nėra blogo meno – arba jį supranti, arba nesupranti (nes, galbūt, dar nesi tiek išprusęs, kad jį suprastum?), arba, tiesiog, jis yra ne tavo skonio. RUINATION gyvi, jie evoliucionuoja ir kala į klyną! Ir kaip senais gerais laikais mes atsisveikindami vieni kitiems sakydavom – SATAN SACRIFICE!

Iki pasimatymo!


Paskelbta su Ferrum.lt leidimu
http://www.ferrum.lt/f/str/221
Kategorijos: Grupės, Muzika
Perskaitymų 3042 Komentarai 5Siųsti Blogo Įrašą el. paštu
« Tesla Guitar     Pagrindinis     In style »
Iš Viso Komentarų 5
Komentarai
  1. Senas Komentaras
    ciebukas Avataras
    Sveiks. Perskaičiau visą intvervių ferrume per du kartus. Nebuvo nuobodu! Įdomiausia buvo paskaityt apie pirmuosius įrašymus, pačią pradžią . Su tom magem aš turbūt taip nebūčiau išmastęs, be to nebuvai toks turtings ir neturėjau dviejų magių Šaunu, kad tsakant verdat ir tik įpusėjot, o svarbiausia, kad pasunkėjot ir nežadat sustot. Dėl daugelio teiginių sutinku, pvz: dėl žmonių koncertuose, stovi kaip briedžiai,jokių emocijų. Nepatink ir man tokie. Dėl tolerancijos. Tokie tie žmonės, nemėgsta to ko jų ego nesupranta. Su draugeliu bandysim sukurt grupę ir kalt į klyną. Šitą frazę ir aš naudoju ( žadam padaryt kokį Ruination koverį, gal pagalbesi su tabais ar dar kuom? Nelabai dar moku ausim naudotis ) Lauksim jūsų naujo albumo ir padažnėjusių koncertų . SATAN SACRIFICE \m/
    P.S. Sugrokit kada ANGELĄ VAMPYRA , ne rimtai, būtų įdomu išgirst
    Paskelbė ciebukas, 2009-08-28 19:51 ciebukas neprisijungęs
  2. Senas Komentaras
    stopkė Avataras
    Zinok su tabais sunku, negi manai, kad pats sau turiu tabus susirases?
    Nebus kada man juos tau rasyt
    Paskelbė stopkė, 2009-08-31 11:40 stopkė neprisijungęs
  3. Senas Komentaras
    ciebukas Avataras
    Nieko, tai reiks man paciam is klausos atsirinkt tai kai reiks pasiklausiu taves kur bus neaisku
    Paskelbė ciebukas, 2009-08-31 16:19 ciebukas neprisijungęs
  4. Senas Komentaras
    stopkė Avataras
    hehe, ok
    Paskelbė stopkė, 2009-08-31 23:01 stopkė neprisijungęs
  5. Senas Komentaras
    GyckaZ Avataras

    Reklama

    Perskaičiau visą interviu, tikrai labai ydomus, pasakojat apie tuos laikus kai dar nebuvau gimęs, kai buvo metalo muzikos grupių judėjimas, man labai patinka metalas ir aš už jį, labai būtų faina, jeigu prasidėtų dar vienas toks judėjimas, pabudimas, o ne kariautų tokia muzika kaip per zipfm elektronine/šokių... Interviu pabaigoje labai gerai pasakyta - muzika yra menas, arba supranti arba ne.
    Paskelbė GyckaZ, 2009-10-26 15:57 GyckaZ neprisijungęs
 


Aplankykite mus mūsų Facebook ir Twitter puslapiuose.
Laikas rodomas GMT +2. Dabartinis laikas yra 18:47.


Reklama šioje svetainėje
Svetainę administruoja UAB "MakroSprendimai"
© Muzikantams.com 2007-2012, Visos teisės saugomos!
Powered by vBulletin® Version 3.8.6
Copyright ©2000 - 2018, Jelsoft Enterprises Ltd.
Inactive Reminders By Icora Web Design