skundimai likimui.
Vertinti šį Įrašą
Muzikantams.com Blogai
rytmečio aidas.
Paskelbė iita, 2009-05-17 09:28
Siųsti "rytmečio aidas." į Digg Siųsti "rytmečio aidas." į del.icio.us Siųsti "rytmečio aidas." į StumbleUpon Siųsti "rytmečio aidas." į Google Siųsti "rytmečio aidas." į Facebook Siųsti "rytmečio aidas." į Twitter Siųsti "rytmečio aidas." į Technorati Siųsti "rytmečio aidas." į Myspace Siųsti "rytmečio aidas." į Reddit Siųsti "rytmečio aidas." į Newsvine

„ar tu turi priešų?“ – paklausė jis manęs.
užsirūkiau ,kad pratęsčiau jo laukimo minutę ir pagalvočiau apie visus mane supančius žmones.
jis įdėmiai žiūrėjo į mano velniškai žalias akis (nes taip anksčiau nedariau: neatėjau į susitikimą su juo su po lęšiais paslėptomis akimis. suprato ,kad šiandien aš su kauke ,bet išdrįso pagimdyti atvirą temą. ko jis tikėjosi?) ir galvojo apie savo priešus ,apie kuriuos žinojo daugiau nei apie draugus. aš tylėjau ir rūkiau ,jis buvo neirzlus - kantriai laukė ,ranka atmušdamas dūmų sroves. minutę nėrėme vienas į kito pasaulius ,lyg norėdami atrąsti prarastas ,supančias ,supsiančias žemes ,bet veltui ,nes jos visos buvo perkeltos į kiekvieno sąmones.
užsimerkiau ir įsivaizdavau kiekvieną žmogų ,su kuriuo kažkada pykausi ,arba su kuriuo buvau tylos draugystėje. juk ,kaip žinoma ,šalčiausiai – žiauriausias ginklas – tyla ,tikriausiai tie ir yra priešai ,kurie ignoruoja tavo svarbą pasauliui.
atsimerkiau. žiūriu – jis dar įdėmiai žiūri į mano juodai nulakuotus nagus ,lyg nuo vakar būtų kažkas pasikeitę. šaltais pirštais pravedžiau po jo šiltą ranką ir pažiūrėjau į akis. šiandien jos kaipmat buvo labai tuščios ir bereikšmiškos gražiajam orui. nustebau. gal kas atsitiko? nenorėjau nutraukti tylos ,be to turėjau atsakyti į jo klausimą.
mes visąlaik klausomės tylos ,kai kalbamės apie svarbius dalykus ,lyg būtent ši tyla yra žavesnė už tą ,kurią sutikome kalnuose.galima pagalvoti ,kad tyla ,pluduriuojanti pokalbyje apie svarbius ,gyvenimiškus klausimus ,turėtų būti irzli ,įtempta ,labai neskani ,nes laukimas suteikia papildomą krūvį nervinių ląstelių šutvei. bet ne mums. mūsų manymu ,tyla kaip tik ramina svarbių pokalbių atmosferą.
įdėmiai pasižiūrėjau į jį ir jau ruošiausi atsakyti ,bet jis pakėlė piršta į dangų ,kuris buvo giedresnis už gėjišką meilę:“ palauk ,pasiklausyk,kokia ji šiandien raminanti“. valandėlę palaukėme ,žiūrėdami vienas kitam į akis.
vėjas kuteno kaklą ir bučiavo skruostus ,kurie buvo kaip niekada balti ir pilni raminančios muzikos. saulė šildė juodus plaukus ir skverbė dar didesnį norą tylėti.
nusišypsojau. kaip pirmą kartą, kai mes susitikome. vienas iš kito akių supratome ,kad mums nereikia žodžių ,kad pasauliai matomi atvirai ,kai blakstienos nesiliečia. supratome ,kad suprantame ir pažįstame vienas kitą.
pažiūrėjau į jo primerktas akis. pažįstu tą žestą ,reiškia ,kad jis mėgaujasi mano buvimu su juo. nusišypsojau. ir jis - pajuto ,kad man neapsakomai gera. atsimerkė. jo akys buvo pripildytos harmonijos ir kūrybiškumu. žinojau ,ko jam dabar reikia. gitaros ,kuri galėtų išreikšti jo mintis ,nuotaiką. vienu metu nusijuokiame ,prisimindami spalio šaltį ,mėlyną stiklinę ir daug muzikos ,kuri gyvena mūmyse rudenį.
atsiduso ,reiškia ,reikia atsakyti.
„mielasis ,juk žinai ,kad mano harmonijos būrių pilname kūne nėra neapykantos. yra bereikšmė tyla ,pofigizmas ir feminizmas ,- nusijuokiame,-bet yra žmonių ,keliančių man žeminantį jausmą – gailestį savo nepajėgumu drąsiai žiūrėti į išdavystę ,kaip i spindinčią saulę ,kurie renkasi nepadorių darbų įgyvendinti ,kad tik ta išdavystė būtų skaudesnė abiem pusėm. be to ,susigalvoja apie išdavystė ,prikurdami pasakų ,kurias norėčiau paskaityti. padorus elgesys išdavystę nuvyti – pofigizmas ir tyla ,lyg dovana iš viršaus. lyg tai didžiausias turtas tuo momentu. žmonės ,kurie įgyvendina nepadorias mintis ,daro tai tik todėl ,kad jiems gyvenimas atrodo neįdomus be šuolių žemyn ,kad būtų stimulas vėl kopti į tą vietą ,kuo kurios nušoko. neturiu priešų ,nes kiekviename blogame rąste matau naudą sau ,ir ,tu neįsivaizduoji ,ji žymiai didesnė už tą nusivylimo kitame žmoguje ,kuris žemai krito ,jausmą.“
pritariančiai nusišypsojo ir vėl pagimdė tylą atmosferai ataušti. atsiguliau ant žolės ir bandžiau argumentuoti savo muomonę sau ,bet jis pakėlė mane ir apkabino ,žinau ,kad tai reiškia komplimentą ,saldesnį už žodį.
nuėjome.

nežinomybė gyvenimui suteikia šarmo.
Kategorijos: Nesuskirstyta
Perskaitymų 4131 Komentarai 2Siųsti Blogo Įrašą el. paštu
Iš Viso Komentarų 2
Komentarai
  1. Senas Komentaras
    GyckaZ Avataras
    Na straipsnis galėjo būti ir paprastesnis...
    Paskelbė GyckaZ, 2009-10-26 16:46 GyckaZ neprisijungęs
  2. Senas Komentaras
    Oggylt Avataras
    Man primena kaip aš seniau skaitydavau romanus bet kai db neaslenku eit i biblioteka ir uztemau
    Paskelbė Oggylt, 2009-11-27 08:41 Oggylt neprisijungęs
 


Aplankykite mus mūsų Facebook ir Twitter puslapiuose.
Laikas rodomas GMT +2. Dabartinis laikas yra 00:59.


Reklama šioje svetainėje
Svetainę administruoja UAB "MakroSprendimai"
© Muzikantams.com 2007-2012, Visos teisės saugomos!
Powered by vBulletin® Version 3.8.6
Copyright ©2000 - 2018, Jelsoft Enterprises Ltd.
Inactive Reminders By Icora Web Design